---

   

2008 08 26-27 Nemenčinės miškas

Rugpjūčio pabaigoje „Žali Velniai“ išsiruošė į naują žygį. Kaip visada- karišką ir patriotišką. Šįkart nutarta žygiuoti Nemenčinės mišku, atisveikinti su vasara, gamtoje praleidžiant paskutines jos dienas.

Rugpjūčio 26 dieną, vidurdienį,  traukiniu pasiektas Bezdonių miestelis, nuo kurio ir pradėtas žygis. Tradiciškai lendam į mišką, suradę ramią vietą traukiam ginklus iš kuprinių, persirengiam, pasiruošiam ilgam žygiui.

Deja, kaip ir anąkart, šiame žygyje dalyvavo tik trys LTJS nariai. Turim vieną naujoką, tačiau žygio dalyvių skaičius išliko toks pat. Nieko, stengsimės užkrėsti kitus, noru būti gamtoje su bendraminčiais, ir tikimės, kad mūsų gretos plėsis.

Taigi, saulė šviečia virš galvos – patriotui Lietuvos... Išžygiuojame su tikslu nuo Bezdonių miestelio kilti šiaurės vakarų kryptim, kol pasieksim Nerį, kurios pakrantėje įrengsim stovyklą. Tiesia linija susidaro apie 15 km, tačiau tiesus kelias galimas tik autostradoje, bet tikrai ne miške. Kol pagaliau pasiekta Neris, atėjo aštunta valanda vakaro. Taigi aštuonios valandos ant kojų, slapstantis nuo mašinų grybautojų ir medkirčių.

Neris rasta netoli Bratoniškių, įkuriama stovykla. Miniatiūrinis slėnis, ant Neries kranto tampa puikia vieta nakvynei. Iš trijų pusių, nuo piktos akies mus saugo aukšti Neries krantai, iš ketvirtos – pati Neris. Pasiruošiame vakarienę, kurį laiką pasėdime prie laužo, aptardami dienos įvykius ir vienuoliktą valandą sumingam. Paeiliui budėdami po dvi valandas. Naktis pasitaiko kaip niekad šilta. Spragsintis laužas privilioja šikšnosparnius, kurie gan ilgai suko ratus virš mūsų stovyklos.

Penktą valandą ryte vadas visus priverčia keltis, ruošiamės palikti stovyklą ir traukti į kelią. Pasiruošiame karšto maisto, sutvarkome stovyklą taip,kad tik ištrypta žolė ir laužavietė bylotų apie mūsų čia praleistą naktį.

Nors vakar visą dieną švietė saulė, antrą dieną mus pasitiko švelnus lietutis. Kadangi mus spaudė laikas – iki antros valandos turėjome atsirasti Bezdonių geležinkelio stotyje, kur laukė traukinys – nutarėme žygiuoti ne skersai miško, kas neišvengiamai prailgina žygiavimo laiką, o eiti miško keliukais, pažymėtais žemėlapyje. Deja, mūsų laukė netikėtas žygio scenarijus: išžygiavus pusę septynių ryte, nuo Bratoniškių iki Bezdonių, tiesiu keliu nuėjom per dvi su puse valandos ir dešimtą valandą ryto pasiekėme pirmuosius Bezdonių miestelio namus. Taigi, kas mišku užtrukta aštuonias valandas, keliu nužygiuota per dvi su puse. Buvom priblokšti.

Įsikuriame miške ant kalvos, valgom bei žaidžiam straikbolą – stumiam laiką laukdami traukinio. Po kurio laiko lendam į miestą, ieškome stoties. Deja, nei dauguma sutiktų gyventojų, kurių klausėme kelio, nei stoties darbuotojai nekalba Lietuviškai. Susirandam parduotuvę, nusiperkam alaus, ir lendam atgal į mišką, tik ten jaučiamės būdami Lietuvoje.

Nustatytu laiku sulaukiame traukinio, ir grįžtam į Vilnių. Žygyje sukarta apie 35 kilometrai, išleista po 20 Lt maistui.