---

   

Žalių Velnių gimtadienis – „Žalio Velnio takais“

 

    Jonas Misiūnas – Žalias Velnias (Didžiosios Kovos apygardos vadas) su apsauga nuolat keliavo taip vadinamu „Mažuoju ratu“- nuolat keisdavo savo vietą sukdamas savo teritorijoje ratą tokiu maršrutu: Kaugonys - Dainava - Paparčiai - Šilonys - Beištrakiai - Kaišiadorys - Žiežmariai - Strošiūnai - Kaugonys (Kaišiadorių rajonas).

Iš S. Abromavičius, K. Kasparas, R. Trimonienė
„Didžiosios Kovos apygardos partizanai“
 

Žali Velniai vienerių metų sukakties proga surengė žygį „Žalio Velnio takais“ taip pagerbdami ne tik mums vardą davusį partizaną Joną Misiūną –Žalią Velnią, bet ir visus Didžiosios Kovos apygardos partizanus. Buvo nužygiuota apie 90 km.

 

 Žygyje be Žali Velnių dalyvavo jaunieji šauliai ir draugiška organizacija J.L.P. (Jaunieji Lietuvos Patriotai). Žygis vyko vadinamuoju Žalio Velnio „Mažuoju ratu“ (apie 90 km.). Ši trasa ne tik įveikta, bet ir aplankytos visos vietos susijusios su partizanais.

Žygis prasidėjo Kaugonių geležinkelio stotyje, kur stovi paminklinis akmuo Jonui Misiūnui ir jo bendražygiams, išėjusiems partizanauti. Ši geležinkelio stotelė turi ypatingą reikšmę – joje vokiečių okupacijos metais policijos vachmistru dirbo pats Žalias Velnias. Šioje stotelėje buvo pradėti kaupti ginklai artėjančiai kovai ir, kaip pažymi paminklinis akmuo: „Kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę iš šios stotelės 1944 m. kartu su bendraminčiais išėjo Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias“.
Įdomu, kad Vievio- Kaugonių- Žaslių geležinkelio ruožas LSSR buvo įtrauktas į pavojingiausių geležinkelio ruožų sąrašą.

Sekanti stotelė – pats Kaugonių kaimas, kur buvusioje Jono Petkevičiaus sodyboje pastatytas koplytstulpis, primenantis, kad būtent šioje sodyboje 1944 m. rugpjūtį buvo įkurta Didžiosios Kovos rinktinė, vėliau tapusi apygarda. Šio koplytstulpio aplinką teko šiek tiek aptvarkyti, nes jis visas buvo apaugęs krūmynais, per kurios nei prieiti ėjo, nei pats paminklas gerai matėsi. Vedami didžiulės motyvacijos, gan greit iškapojome tuos krūmynus.

Netoli Kaugonių, Dainavos miške, buvo sekantis sabtelėjimas, kadangi ten šalia kelio stovi kryžius, pastatytas šio miško bunkeryje nuo NKVD žuvusiems partizanams (tai A. Petkevičius-Aguona, K. Kazakevičius-Agurkas ir I. Kazakevičius-Rūta).

Nužygiavę dar apie 10 kilometrų, priėjome Paparčių miestelį, kuris susijęs su daugybe herojiškų ir tragiškų partizaninės kovos įvykių. Miestelio bažnyčios šventoriuje stovi kryžius Paparčių parapijoje žuvusiems partizanams, kuriame įrėžti tokie žodžiai: „ŽUVUSIEMS UŽ TĖVYNĘ. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse stovi šeši antkapiai, po kuriais ilsisi 15 partizanų kaulai.

Toliau sekė apie 20 kilometrų žygis į Šilonių kaimą, kurio kapinėse slapta palaidotas ne vienas partizanas. Vienas jų – Antanas Kinderavičius. Jis buvo sužeistas į koją, ranką ir veidą, tačiau liko gyvas. Kentėdamas didžiulius skausmus stribų buvo tampomas po gyvenvietę, maldavo, kad stribai jį pribaigtų, tačiau jie tai padarė tik tos dienos vakare.

Leonas – tai partizanas išsaugojęs paslaptyje savo tikrąjį vardą ir pavardę ne tik nuo priešų bet ir nuo draugų. Leono istorija ypatinga, nes jo mirtis atspindi komunistų pakalikų – stribų žiaurumą. Leonas vykdydamas užduotį buvo nušautas stribo. Tam, kad nereiktų vargti ir tempti viso kūno ir, kad įrodytų, „kaip efektyviai kovojama su buržuaziniais nacionalistais“, stribas Leonui nupjovė galvą ir nusivežė į stribyną. Ant Leono kapo, Šilonių kapinėse, uždegėme tris trispalves žvakutes, kaip ir kitose stotelėse.

Nukeliavus iki Šilonių jau buvo vakaras. Netoliese miške įsikūrėme stovyklą. Pavalgę likome prie laužo, kur dar ilgai dalinomės pasakojimais apie partizanų kovas, o vėliau kritome į savo miegmaišius, nes ryt mūsų dar laukė panašus atstumas į šiandienos, o gal net didesnis. Naktis nebuvo mums ypač maloni – lijo daug ir smarkiai. Tiems, kieno palapinsiaustės nebuvo guminės, teko keltis šlapiems. Tačiau tas mūsų neatbaidė. Susitvarkę stovyklą pajudėjome tolyn. Mūsų laukė ilgiausia žygio atkarpa – iš Šilonių į Pašulių kaimą (25-30 km.).

Pašulių kaimo kapinėse yra simbolinė kapavietė šiose apylinkėse žuvusiems partizanams, su didžiuliu kryžiumi ant kurio surašytos partizanų pavardės.

Sekanti stotelė – Kaišiadorių geležinkelio stotis. Ant stoties pastato sienos 1997 m. atidengta paminklinė lenta Jonui Misiūnui.

Tuose pačiuose Kaišiadoryse, pakeliui į kapines, šalia kelio stūkso kryžius su užrašu: „ŽUVUSIEMS LAISVĖS KOVOTOJAMS 1944-1954. Mediniai kryžiai prie beržyno, čia ilsis „Vėjas“, „Uosis“… Jų tikro vardo nieks nežino, gal tu motuš žinosi?“.

Nukeliavus į Kaišiadorių kapines visus nustebina ten stovinčio paminklo partizanams dydis ir didingumas. Tai koplyčia, kurios juodo granito plokštėse surašytos daugelio šių apylinkių žuvusių partizanų pavardės. Taip pat koplyčią puošia šventųjų skulptūros, ornamentai, vitražai bei išgraviruoti žodžiai iš Švento rašto, iš kurių įsimintiniausias – „Palaiminti persekiojami dėl teisybės, jų yra dangaus karalystė“. Šie žodžiai puikiai tinka Lietuvos partizanams.

Iš Kaišiadorių „perlipę“ greitkelį nužygiavome į paskutinį žygio tašką – Žiežmarius. Tačiau čia buvo priešingai nei Kaišiadoryse. Pasiklausę žmonių, kur čia kapinės, gavome atsakymą, kad miesto centre yra karių kapinės su didžiuliu paminklu. Pagalvojome, kad tas didžiulis paminklas tai ko mes ieškome. Tačiau… Nuėję į minėtą vietą ir pravėrę kapinių vartus, pamatėme tai, ko nieku gyvu tikėtis negalėjome. Tas didžiulis paminklas buvo su raudona žvaigžde, o kapinės skirtos raudonarmiečiams. Ir visa tai – miesto centre, nors, mūsų manymų, to būti neturėtų. Paminklas partizanams buvo nugrūstas kažkur į miestelio užkampį – dėl neaiškių priežasčių Žiežmarių stribai savo išniekintas aukas laidojo senosiose žydų kapinėse, kur dabar stovi paminklas.

Uždegę žvakutes ant šio paminklo, supratome, kad žygis baigtas. Buvome nuvargę, nutrintomis kojomis ir šlapi, tačiau tai tik lašelis vargų kuriuos patyrė Didžiosios Kovos apygardos partizanai ir jų vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias.