---

   

2009 01 02-03 Ledo takais   

    Sausio pradžioje “Žali Velniai“ kartu su draugiška patriotų kompanija iš Kauno surengė žygį žiemiškais Lietuvos miškais. Šešių žmonių būrelis nuvyko į Pabradės miškus. Ankstų rytą, vos prašvitus, ir susiruošę ekipuotę bei ginklų butaforijas pradėjo kelionę. Šįkart visi šeši dalyviai buvo patyrę, daug kartų dalyvavę kariniuose imitaciniuose žygiuose (ypač svečiai iš Kauno), taigi veiksmas vyko itin profesionaliai. Būrys mišku slinko tyliai ir tiksliai, retsykiais sustodamas patyrinėti žemėlapio.

    Kandžiojantis poros laipsnių šaltukui, žygis tęsėsi be didesnių sustojimų. Miško takus palei upę pakeitė užšalusi pelkė – vienas įsimintiniausių žygio dalyvių nuotykis. Ėjimas traškančiu ledu per vaiduoklišką baltą dykynę kėlė jaudulį. Kelėtos valandų kelionė ėjo į pabaigą, imtasi ieškoti vietos nakvynei.

    Vakarėjant baigiama rengti stovyklavietė. Paruošus vietą nakvynei ir prisikrovus vakarui malkų, žygio dalyviai sėda prie ugnies, ir iki išnaktų aptarinėja žygio ypatumus, dalinasi žiniomis apie pokario partizanų kovas, traukia karines dainas, bei planuoja ateities veiklą. Prieš vidurnaktį visi lenda į guolį, ir keletą valandų pamiega.         

    Trečią valandą ryto – signalas keltis. Visi pasiruošia naktiniam lakstymui po mišką. Kelėtos kilometrų bėgimas naktiniu ir apsnigtu mišku su orientacijos užduotim – tai įspūdinga pamoka pravesta mūsų draugų iš Kauno. Grįžus po užduoties, leidžiame laiką prie ugnies, ruošiamės apypiečiui palikti stovyklą. Sutvarkius aplinką, surinkus šiukšles, patraukiame tolyn. Antrosios dienos žygis, tradiciškai driekiasi miško keliukais, kad nebūtų netikėtumų spėjant į retai pro šią vietą pravažiuojantį traukinį.

     Vilniuje būname apie trečią valandą, visi atsisveikinę geležinkelio stotyje atraukiame savais keliais. Pilkas ir piktas miestas nuteikia nemaloniai, širdis nori į mišką...