---

   Išgyvenimo pratybose

Žali Velniai surengė iki šiol sunkiausias pratybas per savo beveik dvejus gyvavimo metus. Tai buvo išgyvenimo pratybos su realiu priešu.

Penktadienio vakarą išsilaipinome Pravieniškių geležinkelio stotyje. Pagal legendą buvome iš karo belaisvių stovyklos pabėgę kaliniai, todėl tik išsilaipinę pasileidome bėgti 3 kilometrus iki miško. Pakeliui teko nuolat kristi į pakelės pusnis, nes pravažiuojančios mašinos buvo fiksuojamos kaip paiešką vykdantis priešas. Nubėgus tuos kelis kilometrus laukė kita užduotis – reikėjo iki pusės nusirengti nuogai, taip išbandytas Velnių psichologinis pasiruošimas. Nors išsirengti nuogai spaudžiant 10-15 laipsnių šalčiui atrodo absurdas, tačiau sušilusiam tai buvo vieni juokai, nors baimės akys ir plačios...

Pasiekus mišką teko įsirengti guolį taip, kad mūsų mažyčio lauželio niekas nepamatytų. Buvo pastatyta lapinė tarp dviejų nuvirtusių medžių. Jau už keliolikos metrų jos nebūtų niekas pastebėjęs. Tačiau miegoti vis tik buvo per šalta. Jei ir pavykdavo užmigti kuriam, tai jau po kiek laiko karys pabusdavo drebėdamas kaip klevo lapelis vėjuotą dieną. Taip praėjo visa naktis. Pradėjo reikštis pirmieji alkio, nemigos ir nuovargio pažymiai. Bent tiek, kad troškulys buvo gan sėkmingai nuramintas – visą naktį tirpinom sniegą, kurio tikrai buvo apstu.

Paryčiais pasiskirstėm postus ir palikę stovykloje sargybą išjudėjome į žvalgybą, kadangi buvo gauta informacija, kad į teritoriją jau atvyko priešo paieškos pajėgos. Ieškoti jie aišku atvyko ne ko kito kaip mūsų – bėglių. Žvalgyba pavyko dalinai, kadangi priešas savo pajėgas padalijo mažomis grupelėmis, todėl mūsų žvalgams pavyko užfiksuoti tik keletą priešo karių, bei jų judėjimo kryptį. Vienas iš žvalgų tik porininko sudrausmintas ir sulaikytas atsisakė mintis pulti keliu žygiuojančius kelis geriau apsirūpinusius priešo karius. Kai buvo paprašyta nedrausmingo žvalgo pasiaiškinti, jis tik pasakė: jie tikrai būtų turėję maisto...

Aišku, kad buvo laikas keliauti į gretimai esantį kaimą, tam kad gauti bent kokio maisto. Buvo paliktas vienas karys sargyboje saugoti stovyklą, o visi kiti išsiruošė į žygį. Kas yra patyręs ką reiškia klampoti apie 5 km sniegu, kuris retkarčiais pasiekia bambą, supras mus ir ką mes patyrėm. Be to, teko rizikuoti ir keltis per upelį apledėjusiomis šakelėmis. Vis dėlto kaimas pasiektas ir vargas buvo to vertas. Dėl nustatytų taisyklių galėjome nusipirkti tik kelis dalykus. Bet niekad nepagalvotum, kad butelis limonado ir batonėlis šokolado gali suteikti tiek džiaugsmo. Visų nuotaika ir pasiryžimas toliau kautis dėl išlikimo akimirksniu išaugo. Atgal į stovyklą buvo pasirinkąs kitas ilgesnis kelias – miško keliukais. Dar kartą pasitvirtino taisyklė: tiesiau arčiau, aplink greičiau arba kaip mes mėgstam sakyti geriau 10 km keliu nei 5 km laukais ar mišku juolab, kad buvo žiema ir jau minėtas nežmoniškas kiekis sniego.

Deja, puikią nuotaiką sugadino staigmena. Iki pat stovyklos nors ir pakilios nuotaikos (palyginus su prieš tai buvusia nuotaika) žygiavom gan atsargiai. Ir į stovyklą įžengėm atsargiai, visi jautė, kad kažkas negerai. Nesimato mūsų sargybinio, o kaip visiškai priartėjome prie stovyklos pamatėm, kad nėra nei palikto sargybinio, nei absoliučiai visų daiktų (nors jų ir buvo nedaug). Nė nedvejojęs vadas įsakė trauktis iš stovyklos teritorijos, nes priešas gali šiuo metu mus stebėti, o gal net yra paruošęs pasalą. Ačiū dievams, kaip vėliau paaiškės priešui atsibodo tykoti mūsų begrįžtančių ir jie atsitraukė. Tai, kad buvo pasirinktas ilgesnis kelias atgal iš kaimo – išgelbėjo mūsų kailius.

Jau buvo tamsu. Atsitraukę porą kvartalų nuo stovyklos pastebėjome judėjimą. Sukritę ant žemės išgulėjome apie pusvalandį, bet už maždaug 100 metrų esantys žmonės nesitraukė, nežinojome ar ten priešas ar vietiniai civiliokai. Buvo nuspręsta šliaužti į mišką ir toliau judėti jau kita kryptimi. Dar kitoje kvartalinėje stambiai apaugusioje eglėm buvo įrengta nauja stovykla. Deja, vos baigus darbus karys stebėjęs aplinką pranešė, kad kirtimo laukyme mūsų link juda būrelis priešų. Atrodė, kad tai bus lengvas grobis. Pastatėme paskubomis pasalą. Tačiau stovykloje paliktas sargybinis pranešė, kad iš kitos pusės stovyklos link kažkas atitraška. Taigi mūsų pasala priešui virto mūsų apsuptimi. Liaudiškai tariant teko „nešti mėsas“ iš stovyklos, kadangi daiktų nebeturėjome, nebu ir ko rinktis. Dar pamėtę pėdas, paklaidžioję kvartalinėmis vėl įsirengėm stovyklą. Karių nusiteikimas ir nuotaika buvo grįžusi į tą pačią būseną kaip prieš apsilankant kaime ir gavus limonado. Visi pervargę, šlapi ir nevalgę (išskyrus tą šokoladuką prieš keletą valandų). Bet visų baisiausias tapo miego trūkumas. Saugumas niekam neberūpėjo, visi glaudėsi prie mažyčio lauželio ir žvalgėsi tik nuo ten. O baimės buvo, ėmė vaidentis, kad kas kelias minutes kažkas atsėlina – priešo buvo visur...

Taip prasėdėta kelias valandas. Niekas nemiegojo, bet negalima sakyti ir kad buvo gyvi. Visiems merkėsi akys, sviro galvos. Žinojom, kad 10 val. ryte turime gauti paskutinę užduotį, kuri nuspręs pratybų nugalėtojus. Taigi artimiausias tikslas buvo kaip nors iki tos 10 val. ištverti. Deja, mūsų norams nebuvo lemtas išsipildyti. Apie 7 val. ryto, kai visi buvo labiau mirę nei gyvi, o vienas net sugebėjo užmigti, prie pat mūsų pasigirdo sprogimas ir riksmai PUOLAM, o vėliau STOK. Visi pasileido bėgti kryptimi numatyta jei kas atsitiktų panašaus. Deja, kai sustojome nubėgę kelis šimtus metrų mūsų buvo likę tik trys kariai (kaip vėliau paaiškės vienas nespėjo pabusti kai buvo „supakuotas“ priešo, o kitas griuvo į artimiausius krūmus ir ten sėkmingai pasislėpė). Tačiau priešas pasirodė ne šiaip sau – susekė pėdsakais mus tris pasislėpusius ir ėmė iš naujo vytis. Vienas griuvo užkliuvęs už medžio ir stebuklingai liko nepastebėtas, vienas pabėgo, trečias buvo sučiuptas.

Visi likę nepagauti kariai buvo išblaškyti po vieną. Į vado nurodytą susitikimo vietą (ištikus panašiems atvejams) atėjo tik trys kariai. Taigi paskutinė užduotis turės būti vykdoma šių trijų karių. Iš susitikimos taško persikelta į kitą vietą. Kur sėkmingai sulaukta 10 valandos. Deja, tik pajudėjus iš vietos vykdyti užduotį iš pratybų koordinatorių gauta žinia, kad miške pasirodė medžiotojai, todėl pratybos nutraukiamos. Teko keliauti namo, pervargus, peršalus, nevalgius ir dar nepatyrus pergalės džiaugsmo. Liko džiaugtis, tik kad trise nepatekom į nelaisvę, o džiaugtis buvo ko.

Vieno belaisvio pasakojimas:

Vakare likau vienas saugoti stovyklos. Kadangi ugnis buvo daugiau ar mažiau uždengta, tikėjausi sulaukęs tamsos, naktį praleisti saugiai. Deja, apie penktą valandą pastebėjau, kad stovykla jau supama. Griebiau savo kuprinę, kurioje buvo kirvis (o jo tikrai būtų prireikę) ir puoliau bėgti. Deja, nubėgau tik kelias dešimtis metrų, ir ėmiau justi nežmonišką energijos trūkumą. Bėgti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Galiausiai smūgis, ir aš kartu su pora gaudytojų, guliu prispaustas prie žemės. Apie 17 val. mane suriša ir uždengia akis (toks aš liksiu iki 8 valandos ryto).

Esu vedamas į stovyklą. Laikausi taktikos, kuri nenuvylė - su mane paėmusiais priešininkais kalbėti ramiai ir pagarbiai, neprovokuoti. Stengiuosi skaičiuoti mane vedančius, bendrauti su jais, kalbinti. Ilga ir varginanti kelionė baigiasi stovykloje, kurioje esu pririšamas prie medžio. Po kiek laiko prasideda tardymas, stengiuosi nieko neišduoti, ir tai man pavyksta. Tardant tenka basomis pastovėti sniege, pilant šaltą vandenį ant jų. Ramus laikymasis ir stengimasis bendrauti su "budeliais", padeda jų neprovokuoti, ir tardymą atlaikau gan sėkmingai.

Apie 23:00, esu nuvedamas tolėliau nuo stovyklos, ir prasagstytais rūbais paliekamas miške, su grasinimais "kai pradėsi kalbėti, galėsi sėdėti prie laužo, gausi maisto". Kadangi naktį prieš tai visiškai nemiegojau, tai buvo gan sunku laikytis. Šaltis darė savo, o tardytojas laikas nuo laiko, prikišdavo užantin sniego. Tačiau išstovėjau visą naktį, neišdavęs draugų. Padariau labai daug pritūpimų, kovodamas su šalčiu. Blogiausia buvo kovoti su šiokiu tokiu skausmu, dėl surištų rankų. Stovint porą kartų buvau užmigęs, bet po sekundės kluptelėdavau ir atsibusdavau. Keista, bet visiškai nenorėjau nei gerti nei valgyti. Nors atėjęs tardytojas mane gąsdindavo ir kišdavo sniegą, visgi sunkiausia buvo iškęsti porą valandų vienatvės, su savo mintimis.

Ryte, po pratybų esu atrišamas, keista buvo žvelgti į pasaulį po keliolikos valandų tamsos. Keletą ateinančių dienų skaudėjo rankas.