---

   

2008 06 12-13 Pirmasis "Žalių Velnių" žygis

Birželio 12 dieną trys Žaliųjų velnių įkūrėjai surengė pirmą sukarintą žygį, su tikslu duoti pradžią realiai veiklai, kuri taip ilgai brendo galvose. Žygio tikslas buvo paprastas: traukiniu nuvykti į už Vilniaus esantį miestelį, darant didelį lankstą pereiti pelkėtą ir kalvotą mišką, nužygiuoti už 10 km tiesiu keliu esančio miestelio gel. Stoties. Viso gausis apie 20 – 25 km. Žygiuojama orientuojantis kompasu ir žemėlapiu, judama slapstantis ir stengiantis likti nepastebėtais.

            Vienas iš dalyvių yra atrinktas keliauti į Sibirą, tvarkyti lietuvių tremtinių kapų (Misija Sibiras), taigi žygis jam buvo lengva treniruotė prieš tai, kas jo laukia visą liepos mėnesį.

            Oras pasitaikė geras, ir ketvirtadienį popiet jau buvom traukiny. Beveik vien rusakalbių pilname traukinyje mus užkalbino linksmas lietuvis diedukas, labai apsidžiaugęs, ir nustebęs, kad dar yra jaunų žmonių neabejingų savo šalies gamtai, kultūrai ir istorijai. Susijaudinęs pasakojo apie save ir klausėsi mūsų.

            Pradėjus žygį visi aiškiai supratom, kad esam visiškai pamiršę, kaip naudotis kompasu, kurį turėjom ganėtinai prastą. Tai privedė prie to, kad beviltiškai pasiklydom,ir gal pusantros valandos praradom kol radom vietą, pažymėtą kaip žygio atskaitos taškas. Suradę reikiamą miško kelių sankryžą, ten surengėm nedidelių pasalų pratybas „smok ir bėk“. Apmėtę įsivaizduojamą priešo konvojų petardomis pradėjome partizanų žygį.

            Žygio esmė – visiškas atsidavimas įsivaizdavimui, kad tikrai esam  nedidelė grupelė partizanų, kuri slapstosi nelabai draugiškoje teritorijoje. Vengėm atvirų vietų, arba judėdavom tik jas išžvalgę, judėjom lėtai ir tyliai, stebėdami aplinką, su butaforiniais ginklais rankose. Retsykiais miško keliuku pravažiuojanti mašina ir kažko ratus virš galvų sukantis lėktuvas labai padėjo įsijausti į vaidmenis, kaip priešininkų daliniai, kurių reiktų vengti.

            Visą dieną žygiavom gan įvairia teritorija – nuo šviesių retmiškų iki didžiausių brūzgynų, nuo užžėlusių klampių pelkynų iki miškingų kalvų. Vakare įkuriam nedidelę stovyklą miškelyje ant kalvos. Ruošiam vakarienę ir einam miegot, kiekvienam paeiliui budint. Kaip ir visą kelionę, vakare ir naktį mus kankino uodai, beveik nekreipę dėmesio į mūsų turimas jų atbaidymo priemones.

7-tą valandą ryte, kaip dera tikriem partizanam, mes jau buvom papusryčiavę ir leidomės į kelią. Tikslas buvo surasti geležinkelį, ir palei jį traukti iki miestelio, kur turėjo baigtis mūsų žygis. Šios dienos maršrutas driekėsi per labai klampias, durpingas ir šlapias nuo ryto rasos pelkes. Kelią skynėmės lėtai, kartais brisdami per klampią dirvą susmukę per visą „kerzą“. Purvinas ir šlapias žygio etapas, kurį praminėm „Vietnamu“. Vienintelis gyvas padaras sutiktas tądien – keistokas zuikis, pralėkęs pro pat mus. Jei būtumėm medžiotojai, kuriem mes jaučiam atvirą neapykantą, zuikis tikrai būtų gavęs galą. Pasisaugok, žvairy.

Popiet aptiktas geležinkelis, ir keletas kilometrų žygiuota mišku šalia jo, surengtas traukinio tilto sprogdinimo pratybos, siekiant nuversti idant priešų kimšte prikimštą traukinį. Nustatytą miestelį pasiekėm jau gan pavargę, pasiteirauti vietinių kur čia parduotuvė nepavyko, nes niekas ten nekalbėjo valstybine kalba. Sukritom pievoje prie stoties ir aptarinėdami žygį porą valandų laukėme traukinio.

Vilniuje buvom apie trečią valandą dienos. Žygis kiekvienam kainavo apie 20 lt, kurie buvo išleisti maistui, nužygiavom apie 20 – 25 km.